Смекни!
smekni.com

Свободный рынок и конкуренция (стр. 2 из 2)

Aukščiausias gyvenimo lygis buvo pareigūnų, skirstančių valdžios postus ( aukščiausi KP pareigūnai ), materialines vertybes ir lėšas ( vykdomosios valdžios pareigūnai ). Jų perkamoji galia buvo dešimteriopai ir daugiau didesnė negu paprasto darbininko, o tuo labiau pensininko. Elitui priklausantys pareigūnai turėjo specialias, tik jiems skirtas parduotuves. Jose buvo aukštos kokybės, daugiausia importinės prekės, parduodamos labai mažomis kainomis.

Valdininkai galėjo papildomai gauti nelegalių pajamų už paskirtas pareigas, materialinius bei finansinius išteklius arba tiesiog už palankias planines užduotis. Asmuo, patekęs į valdžios elitą, iš jo paprastai jau nebebuvo išstumiamas. Itin susikompromitavusiems užimamos pareigos buvo keičiamos į mažiau prestižines, tačiau jiems buvo paliekamas išskirtinis socialinis aprūpinimas.

Įmonių, kolūkių vadovus pagal jų socialinę padėtį galima priskirti atskirai grupei. Jie turėjo tam tikrą teisę disponuoti įmonei ar kolūkiui priklausančiomis materialinėmis vertybėmis. Taigi turėjo sąlygas gauti papildomų nelegalių pajamų.

Darbingo amžiaus gyventojams, neturintiems privilegijų ir sudarantiems absoliučią daugumą, minimalias pajamas garantavo darbo vietu paklausą viršijanti pasiūla. Tokia padėtis darbo rinkoje susiklostė dėl planinei ekonomikai budingos ekstensyvios plėtros modelio, skatinančio neefektyviai naudoti išteklius, taip ir darbo išteklius. Menkai apmokamų darbo vietų visada buvo pakankamai. Tai buvo modifikuota socialinės pašalpos darbingo amžiaus gyventojams forma.

Žemiausiam socialiniam sluoksniui priklausė socialiai remtini asmenys, pensininkai, daugiavaikes šeimos. Jie neturėjo papildomu pajamų šaltinio ar privilegijų įsigyti prekes, gauti paslaugas mažesnėmis kainomis ( Pensininkai, buvę aukščiausios valdžios pareigūnai sudarė atskirą grupę, nes dauguma turetu privilegijų buvo jiems paliekama).

Atlyginimai, pensijos, socialinės išmokos buvo nustatomos taip, kad juos gaunantys gyventojai negalėtų sukaupti didesnių lėšų atsargų, o visas gaunamas pajamas panauduotų maistui bei būtiniausioms vartojimo reikmėms. Daugiau lėšų reikalaujančios reikmės, kurios rūpėjo tik tam tikrai, tegu ir didelei gyventojų grupei, buvo tenkinamos valstybės lėšomis, panaudojant atitinkamas socialines sistemas. Valstybės lėšomis buvo išlaikomos sveikatos apsaugos, švietimo, mokymo, socialinės šalpos sistemos. Valstybė savo lėšomis statė butus, kuriuos nuomojo gyventojams už simbolinę kainą.

Socialinės rūpybos sistema, numananti, kad išlaidas socialinėms reikmėms padengs patys gyventojai, reikalauja atitinkamai didesnių atlyginimų bei kitų pajamų šaltinių visiems gyventojams. O išlaikant socialinės rūpybos sistemą valstybės lėšomis, buvo galima mokėti gerokai mažesnius atlyginimus, nustatyti mažesnes pensijas ir socialines išmokas. Tokia socialinės rūpybos sistema garantavo valstybei dideles papildomas pajamas karinėms reikmėms ir valstybės politinėms bei ūkinėms programoms įgyvendinti.

Tikrasis socialinis planinės ūkio sistemos veidas - privilegijuoti socialiniai sluoksniai ir labai žemas absoliučios gyventojų daugumos gyvenimo lygis, o ne deklaruojama socialinė lygybė ir teisingumas.

Lemiamas planinės ūkio sistemos ypatumas - mažas išteklių panaudojimo efektyvumas ir jų švaistymas - svarbiausia priežastis, lėmusi jos žlugimą. Sovietinio ūkio gyvybingumą keletą dešimtmečių palaikė didžiuliai ir pigūs gamtos bei darbo ištekliai ir žemas gyvenimo lygis. Išsekus lengvai eksploatuojamų gamtos išteklių šaltiniams bei sumažėjus jų kainoms pasaulio rinkose, nuolat didėjant gyvenimo lygio skirtumui tarp planinės ir rinkos ekonomikos šalių, devintojo dešimtmečio pabaigoje sugriuvo pagrindiniai planinės ekonomikos ramsčiai. SSRS, o tuo pačiu ir Lietuvos ūkio, laukė nebeišvengiama ir labai gili krizė. Padarinius kuriuos mes matome ir šiandien (3).

Pasiūla ir paklausa planinėje ekonomikoje.

Planinėje ekonomikoje valstybinio planavimo įstaigos nustato ne tik gaminių prekių kiekį, bet ir jų kainą. Todėl čia pasiūlos kreivė vaizduojama statmena linija.

Kaina Pasiūlos kreivė

Kiekis

F

130 ------------------------------

110 ------------------------------ H Paklausos kreivė

100

90 --------------------------------------------------------- G

50

5 10 15 20 25 Kiekis, tūkst. Vnt.

Taškas F ­– numatyta visas prekes parduoti po 130 litų už megztinį; už tokiąkainą pirkėjai nupirks tik 10 tūkstančių vienetų; gamintojai 5 tūkstančius megztinių liks nepardavę.

Taškas G – megztinį numatyta parduoti už 90 Lt; už tokią kainą pirkėjai norėtų nusipirkti net 25 tūkstančius megztinių, todėl 90 litų kainuojantys megztiniai taps “ deficitu “, tik pasirodžius parduotuvėse, norėdami jų nusipirkti, žmonės stovėseilėse.

Taškas H – nustačius 110 litų kainą už megztinį, visi 15 tūkstančių megztinių bus parduoti; bus pasiekta pusiausvyra ir visi bus patenkinti – gamintojai, kad pavyko parduoti už nustatytą kainą, pirkėjai – kad megztinį įsigijo už jiems prieinamą kainą.

Planinėje ekonomikoje garantuoti pusiausvyrą retai pavyksta dėl šių priežasčių:

1. nėra grįžtamojo ryšio tarp parduotuvių, parduodančių prekes, ir centrinių planavimo įstaigų, todėl kainos išlieka nekintamos,

2. nėra galimyės tikslinti iš anksto sudarytus gamyos planus, nes tuomet reikėtų peržiūrėti visų tiekėjų ir produkcijos vartotojų planus.

Aelis Aganegyjanas 1988 m. išleistoje knygoje “ Išsūkis: pertvarkos ekonomika “ nurodo: “ Žvelgiant į sovietų ekonomiką kaip į visumą, apskaičiuota, kad čia teikiama 24 milijonai įvairių prekių ir paslaugų; kad vyktų jų gamya, reikia 5 milijardų įvairiausių įsakų. Praktiškai viso to neįmanoma sukontroliuti. Todėl oficialių planinių atskiros įmonės rodiklių keitimas, paremtas “ grįžtamuoju ryšiu su parduotuvėmis” – retas įvykis … ‘

Verta įsidemėti, kad tobulos rinkos gyvenime nebūna. Rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos ekonomika nuolatos turi grumtis. Tai, ką Vinstonas Čerčelis yra pasakęs apie demokratiją, perfrazavus labai tinka rinkai: “ Demokratija ( rinkos ekonomika ) yra bloga valdymo reforma, bet aš nežinau geresnės “ (4).

Literatūra

1. E. Smilga, Konkurencijos plėtojimas Lietuvoje, 1998.

2. N. Žambaitė, Rinkos ekonomika, Lietuvos problemos ir perspektyvos, 1998.

3. A. Šimėnas,Ekonomikos reforma Lietuvoje, Konrado Adenauerio fondas, 1996.

4. B. Leonienė, Verslo pradmenys, Poligrafija ir informatika, 1998.

5. V. Navickas, Lietuvos ekonomika: dabartis ir perspektyvos, V., 1999.