Смекни!
smekni.com

Правовое положение иностранцев в Литовской Республике (стр. 2 из 3)

1. elementarios žmogaus teisės;

2. teisė į laisvę;

3. teisminės garantijos;

4. privatus ir šeimos gyvenimas;

5. pagrindinės laisvės;

6. teisė į nuosavybę;

7. kilnojimosi laisvė ir garantijos prieš savavališką išsiuntimą iš šalies[9].

Peržvelgsime kiekvieną teisių ir laisvių grupę išsamiau.

Elementarios žmogaus teisės

Lietuvos Respublikos Konstitucija numato ir saugo tokia elementaria žmogaus teisę kaip teisė į gyvybę. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes[10]. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat nedraudžia nei abortų, nei mirties bausmės. Šiuo metu Lietuvoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas.

Teisė į laisvę

Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimama laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.

Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje, negali būti sulaikytas arba suimtas, išskyrus, jei jis:

a) bandė neteisėtai pereiti į Lietuvos Respubliką ir buvo sulaikytas;

b) neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje ir buvo sulaikytas;

c) padarė nusikaltimą arba kitą teisės pažeidimą, už kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo būti sulaikytas arba suimtas;

d) kitais Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais.

Sulaikius užsienietį, jam suprantama kalba turi būti paaiškintos sulaikymo priežastys ir pateikti kaltinimai. Suimtam užsienio valstybės piliečiui pagal Lietuvos Respublikos įstatymą[11] suteikiama papildomų garantijų. Jam numatyta galimybė susisiekti su savo šalies diplomatine ar konsuline atstovybe ar kitokiu organu, atstovaujančiu tos užsienio valstybės interesams, o jeigu tokio organo nėra - su kitos valstybės diplomatine arba konsuline atstovybe, įgaliota ginti valstybės, kurios pilietis yra sulaikytasis užsienietis, piliečių teises ir teisėtus interesus. Taip pat numatyta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros organų pareiga ne vėliau kaip per 48 valandas apie užsienio piliečio suėmimą pranešti jo valstybės diplomatinei ar konsulinei atstovybei.

Teisminės garantijos

Užsieniečiai turi teisę į teisminį gynimą nuo pasikėsinimų į asmens garbę, orumą, gyvybę ir sveikatą, į laisvę ir turtą. Jeigu užsienietis mano, kad jo teisės yra pažeistos, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti valdymo institucijų bei pareigūnų sprendimus. Institucija, priėmusi sprendimą dėl užsieniečio skundo, antrą kartą to paties skundo nenagrinėja. Šią teisę jie gali realizuoti patys arba per savo įgaliotąjį atstovą. Skundas paduodamas teismui pagal valdymo institucijos arba pagal pareigūno, kurių veiksmai ar neveikimas skundžiami per 7 dienas, darbo vietą, o teismas per 10 dienų privalo išnagrinėti užsieniečio skundą[12].

Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Jeigu asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, jis turi teisę, kad jo byla viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra garantuojama teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą[13].

Privatus ir šeimos gyvenimas

Užsieniečiams, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, garantuojama privataus gyvenimo, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų ir kitokių susižinojimų neliečiamybė. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotų teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymai ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Taip pat garantuojama žmogaus būsto neliečiamybė. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

Valstybė saugo ir globoja šeima. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodas civilines teises santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo klausimais[14].

Pagrindinės teisės ir laisvės

Pagrindinės teisės yra prigimtinės. Tai yra konstitucinis principas ir bet kokių svarstymų pozicija. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje gali naudotis šiomis pagrindinėmis teisėmis: jie turi minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.

Kalbant apie užsieniečių socialines ekonomines teises, pirmiausia reikia paminėti teisę į darbą. Ši teisė užsieniečiams suteikiama remiantis tarptautinėmis sutartimis ir LR įstatymu “Dėl užsieniečių teisinės padėties”. Norint įsidarbinti, užsieniečiui reikia įsigyti leidimą dirbti. Bet jis gali būti atleistas nuo pareigos pirkti leidimą dirbti, jeigu:

1. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;

2. turi leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje;

3. nori įsidarbinti vykdyti bendras su užsienio valstybėmis vyriausybines programas;

4. yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su atitinkama Lietuvos Respublikos įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas atstovas;

5. yra sportininkas profesionalas, jei jis atvyksta dirbti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui;

6. yra įmonės su užsienio kapitalu vadovas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas, kuris atvyksta paleisti, derinti užsienyje įgyti įrengimų ar mokyti jais dirbti darbuotojus, konsultantas, kuris atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius[15].

Darbo santykiuose užsieniečiams kaip ir Lietuvos piliečiams numatyta keturiasdešimties valandų darbo savaitė, jiems suteikiamos poilsio dienos, mokamas darbo užmokestis. Taip pat jie turi vykdyti pareigas, numatytas darbo sutartyje, laikytis vidaus darbo tvarkos taisyklių.

Nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir teisėtai dirbantys užsieniečiai turi teisę į poilsį, sveikatos apsaugą, jie turi visas teises į socialinį aprūpinimą (pensijas, pašalpas), kuriomis naudojasi Lietuvos Respublikos piliečiai.

Europos socialinėje chartijoje numatytos sekančios socialinės garantijos užsieniečiams, teisėtai esantiems pasirašiusių šalių teritorijose. Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinį aprūpinimą, Susitariančios šalys įsipareigoja imtis priemonių sudarant atitinkamus dvišalius ar daugiašalius susitarimus ar kitais būdais ir laikantis sąlygų, išdėstytų tokiuose susitarimuose, kad būtų garantuota kitų Susitariančių šalių piliečių vienodos teisės su savo šalies piliečiais į socialinį aprūpinimą, taip pat išsaugojimą lengvatų, teikiamų pagal socialinio aprūpinimo įstatymus, nepriklausomai nuo asmenų, kurie naudojasi teise į socialinį aprūpinimą, kilnojimosi Susitariančių šalių teritorijose.

Siekdamos garantuoti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicinos pagalba, Susitariančios šalys įsipareigoja garantuoti teisėtai esantiems jų teritorijose kitų Susitariančių šalių piliečiams tokiomis pačiomis kaip ir savo piliečiams sąlygomis, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinio aprūpinimo sistemos teikiamų išmokėjimų, gautų pakankamą paramą, o susirgęs - priežiūrą, būtiną jo sveikatos būklei[16].

Užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, turi vienodas su Lietuvos Respublikos piliečiais teises į mokslą, naudotis kultūros vertybėmis. Jiems garantuojama teisė naudoti savo gimtąją kalbą, saugoti ir puoeslėti savo kultūrą ir tradicijas. Taip pat užsieniečiai turi žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitinių ir demonstracijų laisvę. Realizuodami savo ekonominius, kultūrinius, mokslinius, ekologinius, religinius ir kitokius interesus, jie gali jungtis į įvairias draugijas ir organizacijas, jei tai neprieštarauja tų organizacijų įstatams. Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti[17].

Užsieniečiai, esantis Lietuvos Respublikoje, neprivalo atlikti karinės tarnybos Lietuvos Respublikos kariuomenėje.

Kai kurie Italijos teisininkai praktikai ir teoretikai įsitikinę, kad pagrindinėmis teisėmis reikia laikyti ne tik Konstitucijoje nurodytas, bet ir joje tiesiogiai nenurodytas teises, kurias galima išvesti iš Konstitucijos nuostatų, jas plačiau interpretuojant. Pavyzdžiui, Prancūzijoje Konstitucinė taryba, turėdama Konstitucijos normų aiškinimo galią, gali daryti apibendrinamąsias išvadas. Todėl “nauja” teisė išvedama iš Konstitucijos, kuri suprantama kaip tam tikra, plačiau suvokiama sistema. Tiesiogiai neišvardintos Konstitucijos tekste pagrindinės teisės praplečiamos sekančiais principais:

1. pagrindinės teisės “atpažinimas”. Šiuo atveju nauja teisė išvedama iš kitų, Konstitucijos įtvirtintų pagrindinių teisių. Ji suvokiama, traktuojama kaip šių teisių padarinys, išvada. Pavyzdžiui, Portugalijos Konstitucinis teismas, remdamasis Konstitucijoje garantuota sąžinės laisve, konstitucinės vertybės statusą suteikė asmens teisei spręsti, kaip elgtis su jo kūnu po mirties (pavyzdžiui, panaudoti organus transplantacijai). Ši teisė buvo susieta su teisę į gyvybę ie teisinės valstybės idėja.

2. konstitucinės reikšmės suteikimas tam tikriems principams ir garantijoms. Pavyzdžiui, Žmogaus ir piliečio teisių 11 straipsnio nuostatas dėl minčių ir požiūrių išraiškos laisvės konstitucinė justicija interpretavo kaip numatančias konstitucinį pagrindą aukštojo mokslo nepriklausomybės principui.

3. principo nustatymas, remiantis Konstitucijoje įtvirtintų gretutinės reikšmės principu. Prancūzijos Konstitucijoje 2 ir 3 straisniuose įtvirtinamas demokratinis principas: “pliralizmo užtikrinimas yra viena iš demokratijos sąlygų”, konstitucinės tarybos 1986 m. rugpjūčio 18 d. sprendime nustatytas naujas “įvairių srovių egzistavimo socialinėje kultūrinėje plotmėje” principas.

4. principo ar konstitucinės reikšmės nuostatos suformulavimas išskaidant Konstitucijos normose įtvirtintas teisinės, socialinės ar demokratinės valstybės idėjas. Austrijos federalinis kostitucinis teismas 1986 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą, kuriame tiesiogiai remiamasi pagrindine teisinės valstybės idėja kaip principu. Vienu iš teisinės valstybės reikalavimų pripažintas reikalavimas, kad visų valstybės institucijų priimtų aktų sistema, t.y. visas teisės aktų ansamblis, būtų pagrįsta įstatymu ir Konstitucija.

5. sprendimo priėmimas atsižvelgiant į pagrindinių teisių sistemą. Tai yra pagrindinės teisės traktuojamos kaip tam tikra sistema ir iš jos egzistavimo daromos atitinkamos išvados. Pagrindinės normos yra susijusios, Konstitucijoje – jos vienos “pagrindinių teisių sistemos” elementai. Šios sistemos kilme sietina su asmens, kaip natūralios būtybės, laisve ir orumu ir kad Konstitucija įtvirtina tam tikrą vertybių sistemą kaip pozityvias normas. Todėl konkrečios normos konstitucingumas tikrinamas atsižvelgiant į tokią sistemą[18].

Teisė į nuosavybę

Taip pat pripažįstama žmogaus teisė į nuosavybę: kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe[19]. LR Konstitucijoje ši teisė nurodoma 23 straipsnyje: nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama[20]. Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymima, kad Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Bet 1997m. gegužės 6 d. LR Konstitucinio Teismo nutarime yra aiškinimas, kad “nuosavybės neliečiamumo principas neturės tarptautinių ri būti traktuojamas kaip absoliutus”. Būtinybė riboti savininko teises išplaukia iš paties asmens veiksmų, sutarčių, valstybės tarptautinių įsipareigojimų. Tokį apribojimą gali lemti ir turto pobūdis ar svarbūs visuomenės interesai.

Paprastai nuosavybės sąvoka suprantama kaip tam tikras materialusis turtas, bet ji savo ruožtu gali būti suskirstyta į:

1. materialiąją;

2. nematerialiąją, tai yra intelektualinę.

Atkūrus Lietuvos Respubliką, atsirado nemažai teisinių problemų, susijusių su intelektualiniu turtu, teisėmis į tą turtą bei jų apsauga. Todėl, saugodama žmogaus teises į intelektualinę nuosavybę, Lietuvos Respublika prisijungė prie svarbiausių tarptautinių konvencijų, susijusių su intelektualinės nuosavybės apsauga: Paryžiaus konvencija pramoninei nuosavybei apsaugoti, Pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos steigiamoji konvencija, Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos[21], taip pat priimė ir specialius įstatymus, tokius kaip LR Patentų įstatymas ir LR Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas bei LR Civilinio kodekso tam tikri straipsniai.